Kelionė per vėžį ir šokis su drambliais

Važiuodama į susitikimus su jumis ir ruošdama informacinę medžiagą, dažniausiai kviečiu į susitikimą apie „kelionę per vėžį“. Mano tikslas – suburti komandą, kuri galėtų padėti ir būti šalia sudėtingoje, naujoje ir nepažįstamoje kelionėje. Tačiau dažnai sulaukiu komentarų, kad tai nelietuviškas, netaisyklingas terminas ir kodėl kalbu ne apie kovą su vėžiu, o kelionę.

Savo prigimtines šaknis ir lietuvių kalbą vertinu, todėl pirmiausia pasiteiravau lietuvių kalbos specialistų ar toks terminas tikrai „saugus“ ir vartotinas – gavau patvirtinimą ir leidimą, kad tai atitinka lietuvių kalbos normas. Puiku! Tačiau neretai reikia papildomo paaiškinimo kodėl aš noriu kalbėti apie kelionę, o ne apie kovą. Turėjau savitą paaiškinimą.

Tačiau dabar, praėjus metams po mano išsikelto tikslo, kuris buvo pakrikštytas „kelione per vėžį“, man į rankas pateko bestseleris „Šokis su drambliais“. Prisipažinsiu – knygą nusipirkau atsitiktinai, galbūt todėl, kad visuomet mėgau šokti. Atsivertusi 17 skyrių supratau, kodėl ji mane patraukė.

Autorius Jarem Sawatsky septynioliktame skyriuje kalba apie tai, kad „kovoti su savo liga – prasta idėja. Mintis, kad kovodami su savo kūnu, vieną dieną vėl tapsime sveiki – beprotiška. Kodėl reikėtų kariauti su tuo, kas jau serga?“ – klausia autorius.

Jarem Sawatsky rašo apie tai, kad neverta eikvoti energijos kovai, o verčiau džiaugtis gyvenimo kelione.

Autorius primena, kad ligą vertinantieji kaip „priešą“, jaučia stipresnę depresiją ir nerimą, jų gyvenimo kokybė prastesnė nei tų, kurie į ligą žiūri pozityviau. Priešai mums nereikalingi, o jeigu reikia kovoti su savo liga – mūsų kūnas tampa mūsų priešu. Kova su liga skatina būti agresyvesniems, piktesniems, o tai savo ruožtu didina ir emocinio smurtavimo riziką šeimoje. Taigi, knygos autorius skatina liautis bandžius įveikti ligą smurtu, o geriau kalbėti apie tai, kaip sekasi mokytis švelnios kalbos, atidaus klausymosi, dėmesingo įsisamoninimo, išmokti išgyventi kiekvieną akimirką.

„Šokis su drambliais“ – tai metafora, skatinanti bendrauti be smurto su tuo, ko bijome.

Vienas iš Integracinės onkologijos pradininkų Jeremy Geffen, kalbėjo apie tai, kad žmogus yra ne tik fizinis kūnas, kuriuo privalu rūpintis, tačiau taip pat yra protas, širdis ir dvasia, kuriuos reikia puoselėti ne mažiau.

Svarbiausia – nepamiršti išsiaiškinti tai, kas jums svarbiausia gyvenime. Nepamiršti išsiaiškinti, kas jūs esate.

Tvirtai tikiu, kad dėka mokslo ir medicinos pažangos, nors vis dar stokojame, tačiau šiandien turime gydymo metodus, kurie sudaro veiksmingo vėžio gydymo pagrindą. Tačiau taip pat neabejoju, kad svarbus vaidmuo tenka ir papildomoms priemonėms, kurios geba suvaldyti pažirusias mintis, baimes, emocijas, nesibaigiantį nuovargį ir taip lengviau ir prasmingiau keliauti savo kelionę per vėžį.

Todėl mes norime būti kartu jūsų kelionėje per vėžį ir nenorime kviesti į kovą.