Search
  • Dainora Mačiulienė

Receptas: po chemoterapijos – į sporto salę

Ar kas nors pažįstate australą ar australę? Net ir įvertinus tai, kad šie žmonės kaip manyta vaikšto žemyn galva ir turi skirtingą genetiką, sveikatos principai išlieka tie patys. Taigi, ir mums aktualu, kad Australijoje pirmą kartą paasaulyje parašytas oficialus dokumentas, kurio tikslas – skatinti gydytojus rekomenduoti reguliarų intensyvų fizinį aktyvumą greta standartinio vėžio gydymo.


Australė Nicole Cooper, 33 metų mergina, kuriai nustatytas žarnyno vėžys, pasakoja, kad sužinojusi ligos diagnozę pasirinko intensyvų judėjimą sporto salėje. Nicole teigia, kad po operacijos, tarp chemoterapijų ji pradėjo treniruotis ilgus bėgimo nuotolius, keisdama į treniruotes su svoriais, o šios treniruotės ilgainiui suteikė didelį energijos pojūtį ir sugrąžino kontrolę į jos rankas – nes treniruočių rezultatai priklauso nuo jos pačios. „Apie vėžį dar tiek daug nežinoma, bet šis projektas priklauso man ir nuo manęs. Tai suteikia daug jėgų.“ – kalbėjo Nicole Australijos spaudai.


Galiausiai grupė Australijos vėžio ekspertų parengė pirmąjį oficialų dokumentą, kurio tikslas – kad kiekvienas vėžiu sergantis pacientas šalia jam paskirto gydymo, gautų aiškias, jam pritaikytas fizinio aktyvumo rekomendacijas, parengtas specialistų. Ir tai neturėtų būti laimingas atsitiktinumas, o taikoma visiems.


Australijos klinikinių onkologų asociacija paruošė dokumentą, kuris palaiko anksčiau minėtą mokslininkų iniciatyvą ir ragina, kad fizinis aktyvumas taptų neatsiejama vėžio gydymo dalimi. Dokumentą pasirašė 25 sveikatos organizacijos.


Asociacijos prezidentas prof. Prue Cormie pabrėžia – „esame mokslinių tyrimų, patvirtinančių fizinio aktyvumo naudą gydymo metu ir po jo, akivaizdoje. Tai vienas įdomiausių ledlaužių vėžio gydyme.“

Australijos klinikinių onkologų asociacija primena, kad daugelis pacientų nesilaiko net paprasčiausių fizinio aktyvumo rekomendacijų:

· Mažiausiai 150 minučių vidutinio intensyvumo arba 75 minutės didelio intensyvumo aerobinių pratimų treniruotė (pvz.:vaikščiojimas, šoliavimas, dviračio minimas, plaukimas) kiekvieną savaitę;

· 2-3 pasipriešinimo/svorių vidutinio ar didelio intensyvumo treniruotės kiekvieną savaitę.


Supratimas, kad mes turime apsaugoti pacientą ir susukti jį į medvilnės kokoną yra nebemadingas ir visiškai nuneigtas mokslo“ – kalba profesorius Prue Cormie.


Prisimenant pacientę Nicole: „ Į sporto salę eidavau tiesiai po chemoterapijos lašinimo. Ir treniruodavausi pagal galimybes. Vėžys – tai ilga kelionė, mūšis, todėl savo gyvenimą turi susiplanuoti taip, kad galėtum nugyventi geriausiai kaip įmanomą. Būtent tai aš ir darau“.


Kineziterapeutas Eigirdas Špokauskas primena, kad svarbu ne tik fizinis aktyvumas, judėjimo intensyvumas, bet ir treniruotės pobūdis, atliekami pratimai, kurie būtų pritaikyti prie individualios paciento sveikatos būklės ir situacijos.


JAV mokslininkai ir onkologai rekomenduoja: „Kuo blogiau jautiesi po chemoterapijos, tuo labiau sau turi įspirti ir judėti“.


Kokonų laikai baigėsi, atėjo griežto fizinio aktyvumo metas – tik tai ženkliai sudėtingiau nei nusipirkti dar vieną tabletę, kuri pasak reklamos „turi prieš vėžinių savybių“.

Ką renkatės jūs? Mes kviečiame pradėti sportuoti su kineziterapeutu Eigirdu Špokausku.


249 views
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon
  • Black Twitter Icon