Search
  • Dainora Mačiulienė

Rojus priklauso nuo mūsų pačių

"Rojus dar nėra visai prarastas. Jis priklauso nuo mūsų pačių" - taip rašė Jonas Mekas, poetas, kino kūrėjas, o galbūt viso ko pagrindas buvo - gyvenimo stebėjimas.



„Ši nuotrauka daryta praėjus keletui valandų po momento, kai sužinojome, kad mama serga vėžiu. Aš įsitempusi laukiau, kol mano vyras grįš į namus ir mes kartu galėsime ją aplankyti. Jam grįžus, nedelsiant išsiruošėme į kelionę. Tai buvo ilgiausia mano gyvenimo kelionė. Įėjusi į palatą, atsiguliau greta jos taip, kaip ji šalia manęs gulėdavo vaikystėje. Apkabinau ją kaip įmanoma stipriau. Įkvėpiau plaukų kvapo. Lygiai taip, kaip mama mane ramindavo, kai buvau maža mergaitė. Ir tada ji užmigo. Aš gulėjau, bijodama kvėpuoti, tačiau kaip galėdama daugiau melsdama. Nepaleidau jos iš rankų, nes tuo metu man atrodė, kad taip jos neteksiu amžiams. Artimiausiu metu mūsų laukia daug tyrimų, vertinančių ligos išplitimą. Mano mieli draugai, aš labai bijau. Aš nerimauju. Aš stipri ir galiu parūpinti, bet taip pat esu palūžusi. Aš tikiuosi geriausio. O gale dienos viskas ko noriu – vėl pasijausti maža mergaite, kurios mama greitai grįš į namus, mama jausis gerai, mes eisime skaityti vakaro pasakų kartu. Šiek tiek juokinga kaip aš, būdama trisdešimties, labai noriu mamos.“ (Versta iš JAV Vėžio Asociacijos Instagram paskyros)


Šiandien viename populiariausių portalų „Moteris“ pristatoma socialinės akcijos „Minios balsas“ rezultatų apžvalga. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti tikrąsias problemas, su kuriomis susiduria krūties vėžiu sergančios moterys ir jų artimieji. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno Klinikų profesorė Elona Juozaitytė pabrėžia: “Išsakytos mintys gali būti lygiai tokios pačios ir kitomis onkologinėmis ligomis sergančių žmonių.”


Seimo narė Monika Navickienė dalindamasi savo asmenine patirtimi pabrėžia, kad “krūties vėžys yra iššūkis ne tik moteriai, bet ir jos šeimai, aplinkiniams. Ir tai ne tik gydymo klausimas. Neretai problema būna daug didesnė negu pats gydymo faktas.”


Tačiau Dalia Barauskienė, onkologinėmis ligomis sergančiųjų moterų draugijos “Eivena” pirmininkė, pripažįsta – vėžys Lietuvoje vis dar yra stigma, o apie ligą vengiama viešai kalbėti.


Milžiniški kontrastai tarp onkologinės kultūros Lietuvoje ir vakarų pasaulyje, tarp papildomų paslaugų prieinamumo, tarp specifiškai gebančių dirbti specialistų, išmanančių ne tik savo sritį, bet ir onkologines ligas, gydymą bei pasekmes, tarp visuomenės požiūrio ir pagalbos artimiesiems, kuriems neretai suteikiama tik palydovų funkciją, užmirštant, kad dažniausiai papildoma pagalba jiems reikalinga ne mažesnė nei išgirdusiam vėžio diagnozę.


Prėjo metai kai uždaviau sau klausimą: "O ką aš daryčiau ir kur ieškočiau pagalbos?". Kokią papildomą, tačiau specializuotą pagalbą galėčiau rasti.


Sudėtingi, intensyvūs, kupini atradimų ir išbandymų metai, suformavę holistinės onkologijos kryptį, leidę įveikti ne tik holistinės onkologijos mokymus JAV, atstovauti Lietuvai pasaulinėje Integracinės onkologijos Asociacijos konferencijoje, sukaupti neaprėpiamą kiekį žinių ir tarptautinių pažinčių, kurios tik dar labiau leidžia suvokti šios srities pilkumą Lietuvoje ir poreikio būtinybę.


Per metus išsikristalizavę aiškūs tikslai, kuriuos vienija vienas, pagrindinis troškimas – onkologinė kultūra Lietuvoje.


Apie tai ir dar daugiau kalbame Integracinės onkologijos centre Lietuvoje. Kuo didžiuotis turime jau šiandien.



Esame, nes kartu lengviau


Apie “Minios balsa” rašo: www.moteris.lt


Parengė: Dainora Mačiulienė

0 views
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon
  • Black Twitter Icon