Search
  • Dainora Mačiulienė

Užeikite!

„Atėjau labai anksti ryte. Tikėjausi, kad masinės izoliacijos laikotarpiu žmonių ir čia bus mažiau. Greičiau pateksiu į kabinetą, greičiau gausiu vaistus ir greičiau keliausiu namo. Gal net autobusas, kuriuo važiuosiu namo bus apytuštis. Ilgai teko sėdėti, negalėjau pykti – mano registracijos laikas – tik popietėje, o žmonių visgi čia prisirinko daug. Stebiu tolėliau vykstantį veiksmą – gražaus amžiaus ponia sunkiai kvėpuoja, atrodo pavargusi, tačiau jai pasisekė – ją lydi dukra, kuri ir paneša reikalingus maišelius, ir duris atidaro. Lydintieji dabar leidžiami tik tiems, kuriems pagalba būtina. Tokių čia šiandien - dauguma.

Čia pat, greta manęs –likimo draugė šnekučiuojasi su, matyt, atlydėjusiu sūnumi: „Vienai man būti per baisu - nežinau kur eiti, neprisiminsiu, ką man gydytoja pasakys“, - kartu pabūti prašo dailiai apsirengusi vidutinio amžiaus moteris. Ne, kaip tikėjausi anksti ryte, taip dabar suprantu – čia gyvenimas nestoja. Jis net nesulėtėja. Tik ant kabineto durų matau raštą – „gydytoja karantine, priims 303 kabinete pavaduojanti gydytoja“. Laukiau pusdienį – girdėjau atodūsių, nuovargio ir nerimo žodžių, net pykčio proveržių – kai į kabinetą net nesibeldusi, nestabtelėjusi įlekia gydytoja rezidentė su šūsnimi istorijų ir popierių. Girdžiu kaip prašo gydytojos pasitarti. Paskubomis užveria kabineto duris ir ten pranyksta. Suprantu – man dar teks ilgai laukti. Čia – onkologinis skyrius, kur kasdien susirenkame mes, norėdami gydymo, tyrimų, patarimų. Tuo tarpu kai daugelis mano kolegių dalinasi patarimais, ką veikti su vaikais namuose tas dvi ilgas savaites, kai parduotuvės, muziejai, net sporto klubai - tušti, suprantu, kad čia – gyvenimas nesustoja, gal net teka greičiau, nes mūsų – taip pat daug.


Kol sėdžiu pilname žmonių autobuse į namus ir svarstau apie dienos įvykius, mano mintis pertraukia kosulys – visai šalia manęs. Pažįstų šį žmogų – mačiau jį anądien Chemoterapijos dienos stacionare, buvome kartu palatoje. Žmogus tarsi susigėsta, atsiprašinėja, bet mes abu žinome – tik ką gavome chemoterapiją, mūsų imuninė sistema nors ir įtemptai dirba, tačiau kaip niekada yra pavojuje. Ar galiu jai padėti? Apie tai svarsčiau likusį kelią namo.“



Skaitydami šias eilutes, suprantame, kad šiandien esame stiprūs, nes galime dalintis informacija. Jaučiame atsakomybę kurdami virtualius namus, kurie taptų jaukūs ir prasmingi - apsilankyti, atsikvėpti, sužinoti ir su naujomis mintis keliauti į virtuvę - pasigaminti ką nors skanaus, ant kilimėlio padaryti porą pratimų, o gal tiesiog - kokybiškai pamiegoti, išgirdus kelis naudingus patarimus.


Kol pasaulis daro priverstinę pertrauką, turėkime namus čia.


Plaukite rankas ir mylėkite save!


Dainora Mačiulienė




0 views
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon
  • Black Twitter Icon